|
Darau alų, bet ar esu aludAris spręsti Jums :)
2012-01-10
Viskas kas saikinga yra sveika. Šiuo „blogu“ neskatinu vartoti alkoholinių gėrimų, juk patys turite galvas ant pečių.
Alus... greičiausiai šis žodis yra svarbus ir brangus daugeliui vyrų (ir ne tik). Kokios mintys pirmiausiai šauna į galvą pagalvojus apie šį gėrimą? Lengvas, stiprus, šviesus, tamsus? Manau ne!!! Galvodami apie alų, mes negalvojame apie jo rūšį, nes paprasčiausiai kiekvienas tokią jau turime. Galvojame, kaip po sunkios darbo dienos, verslo susitikimo, šienapjūtės ar bulviakasio, būtų gerai atsisėsti ir pakelti šio gėrimo bokalą. Ir visiškai nesvarbu ar Jūs žemdirbys, chirurgas ar įmonės vadovas. Bet apie viską iš pradžių.
Alaus istorija įspūdinga, nedaugelis gėrimų tokia gali pasididžiuoti. Ji siekia 4 tūkstančius metų prieš Kristų. Šiandien niekas negali pasakyti ar alus buvo sukurtas, ar pats „atėjo“ į mūsų pasaulį, netyčia miežiams užrūgus vandenyje ir kokiam nors „drąsuoliui“ paragavus, „apsinešus“ ir nesuviduriavus:)
Nuo neatmenamų laikų, žmonės ir net žvėrys vartoja alkoholį. Tik vieni tai daro žinodami ką daro, o kiti atsitiktinai prisiryja supuvusių obuolių ar prisigeria kažkokios neaiškios kilmės surogatų. Praktiškai, visame pasaulyje alus buvo vartojamas įvairių susirgimų ir negalavimų gydymui. Nepatikėsite kokias ligas tik negydė alumi mūsų protėviai. Pasak įvairių šaltinių, alumi buvo gydomas dantų skausmas, kepenys, kvėpavimo takai, cholera, peršalimo, širdies, skrandžio, žarnyno ligos, hemorojus, nemiga ir daug daug kitų susirgimų. Ką jau bekalbėti apie moteris, jos alumi prausdavosi veidus, kūnus, plaukus ir nereikėjo jokių kremų, balzamų ar plaukų lakų. Ak kad taip dabar... kiek pinigėlių būtų sutaupyta, kiek nervų nesugadinta. Tik iškyla klausimas, ar dabartinis, pramoniniu būdu pagamintas alus yra toks pat sveikas ir naudingas kaip gamintas mūsų protėvių? Ar neatsitiks taip, kad mūsų deivė nusipraususi veidą ar plaukus, ryte pabus su slenkančių plaukų kuokštu rankoje, pleiskanų sauja ant pagalvės ir spuogu ant nosies? Brrrr, tada pasibaigtų mūsų mėgavimasis šiuo „dievų gėrimu“. Nors sunku patikėti, bet kalbant apie moteris ir dievus, alus su šiais dviem „kosmoso atstovais“ yra neatsiejama dalis. Kaip dabar per mišias aukojamas švęstas vynas, kažkada buvo aukojamas alus. Ir aukojamas ne bet kam, bet nuodėmių išpirkimui, norint laimėti karus, siekiant dievų, faraonų, karalių ir karalienių palankumo. Norėdamas gauti princesę, net nesirodyk be alaus statinaitės pas karalių. Kažkada, geriausios alaus gamintojos buvo laikomos moterys (juk jos virtuvės šeimininkės), bet ir už prastos kokybės alų buvo skandinamos ar net deginamos (faktais nepatvirtinta:)). Nežinia kaip alus atkeliavo į Europą, bet greičiausiai koks senovės Egipto karžygys į gertuvę prisipylė ne šaltinio vandens, o alaus, juo pavaišino graiką, romėną, o tie savo ruožtu padarę to birzgalo cheminę ekspertizę ir įvertinę pasisekimą jaunimo vakarėlių metu :), pradėjo kurti savo stebuklingo gėrimo varyklas:). Didelė problema buvo „trumpas“ alaus gyvavimo laikas:(, alus greitai prarūgdavo (juk nebuvo šaldytuvų). Kaip ir vyno gamybai, taip ir alaus varymui didelę įtaką turėjo vienuolynai su savo šaltais rūsiais. Siekiant alų padaryti kokybiškesnį ir skanesnį buvo daromi įvairiausi eksperimentai, dedami, kiaušinių lukštai, krabų žnyplės, austrių kiautai, mėtos, kmynai, vaistažolės, vaisiai ir t.t. Alus sparčiai plito Europoje, vienas karalystes sutaikydavo, kitas išskirdavo:), o kažkieno tapo net nacionaliniu gėrimu ir pasididžiavimu. Alaus gamybos procese, VIII amžiuje imta plačiai naudoti apynius. Jie šiam gėrimui (mano manymu) suteikė dabartinio alaus skonį, spalvą, kvapą bei prailgino alaus gyvavimo laiką. Bet to buvo maža. Visi alaus mėgėjai, turėtų būti dėkingi Louisui Pasteurusui, prancūzų mokslininkui, ne tik išradusiam vakciną nuo pasiutligės, bet ir 1876 m. aprašiusį pasterizavimo procesą (greičiausiai nuo jo pavardės ir kilo šis terminas), kuris apsaugojo alų nuo greito sugedimo.
aludARIS.
2012-01-26
Alus lietuvių pilvuose :)
Lietuva dažnai tapatinama ne tik su gražuolių merginų, gintaro, krepšinio kraštu, bet ir kaip šalis, gaminanti puikaus skonio alų. Iš kur lietuviai išmoko gaminti tikrai vertą dėmesio alų, sunku pasakyti. Atsižvelgiant į mūsų klimatinę zoną, galima teigti, kad Lietuvos kraštas tiek miežių, tiek apynių auginimui yra tinkama vieta. Keista, bet pastaruoju metu, didžiosioms alaus darykloms yra daug paprasčiau (gal ir pigiau), žaliavas importuoti, bet ne skatinti Lietuvos ūkininkus auginti minėtas kultūras. Tiesą pasakius, nežinau nei vienos Lietuvos daryklos, kuri didžiuotųsi, kad gamina alų iš Lietuvoje užaugintų miežių ar apynių. Pavieniai aludariai jau kas kita, manau tikrai yra tokių, kurie šias kultūras augina, prižiūri, pjauna ir vėliau naudoja alaus gaminimui. Būtų malonu, jeigu tokie atsilieptų.
Sunku nustatyti, kada lietuviai pradėjo raugti miežius, bet remiantis kai kuriais šaltiniais yra teigiama, kad alus Lietuvoje žinomas nuo XI amžiaus. Prisiminkime, kad pirmoji lietuviška knyga buvo išleista tik 1547 m. 1592 m. išleistame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės statute, už apynių vagystę ar sunaikinimą, buvo numatyta nemaža bauda, nuo 12 iki 24 rublių (1200-2400 grašių). Patikėkite, tais laikais, tai buvo milžiniški pinigai, nes pvz. pono girioje sumedžiota stirna atsieidavo tik 3 rublius (30 grašių). Lietuviai nemokėdami rašyti, iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas perdavinėjo alaus gaminimo subtilybes ir receptus. Vos ne kiekvienas sodžius, gamino savo alų. Vyrai rinkdavosi, ragaudavo, vertindavo.. O kai vertintojų visas valsčius, išlikdavo tik geriausią ir skaniausią alų gamindavę žaldokai. Šiaurės ir vidurio Lietuvos aludariai, buvo žinomi visame krašte, jie išliko ir iki šių dienų. Kiekvienas su sava receptūra ir technologija, paslaptimis... Per tiek metų, lietuviai išmoko vertinti ir įvertinti alų ir jo kokybę, manau dėl šios priežasties, Lietuvoje gaminamas alus yra toks skanus kitataučiams.
Pirmoji alaus darykla įkurta Klaipėdoje 1784 m., visi mes ją žinome „Švyturio“ vardu.
XVIII amžiuje Kaune įsikūrė net trys stambios alaus daryklos: 1853 m. I.B.Volfo, 1860 m. Engelmano, 1874 m. Bliumentalio. Po kurio laiko jos suvienijo ir tapo "Ragučiu" .
Šiauliuose "Gubernijos" bravoras įsteigtas 1857 m., Prienuose "Goldbergas" - 1868 m.
Koks buvo lietuviškas alus iki karo, dabar sunku pasakyti, to mes ir nesužinosime, bet koks jis buvo okupuotoje Lietuvoje puikiai atsimenu :). „Žigulinis“, ko gero žinomiausias ir greičiausiai prarūgstantis alus pasaulyje :) Drįstu teigti, kad jo skonis buvo tikrai nekoks. Negaliu pasakyti, kodėl alaus kokybė „krito“, bet manau tai lėmė „kolektyvinis“ mąstymas alaus daryklose. Niekam buvo neįdomu švara, tvarka. Labiau rūpėjo, kaip išnešti kokį maišą mielių. Ačiū Dievui, mes to neturime dabar.
Turbūt pastebėjote, kad tapo labai madinga rašyti daryklų įkūrimo datas ant etikečių. Vartotojui tai turėtų sakyti: tai ilgas tradicijas turinti alaus darykla, tik mes žinome kaip daryti alų ir t.t., bet ar susimąstome, kad nuo tų laikų alaus gaminimo technologijos taip pasikeitė, kad daryklos įkūrimo metai yra nieko verti. Manau, nei viena darykla, nepagamins, tokio alaus, kuris buvo gaminamas tarkime 1830 m., nes visiškai kitos talpos, visiškai kitų šalių žaliavos, praktiškai visas procesas kompiuterizuotas, elektrifikuotas, ne visada alaus rauginimas/brandinimas yra natūralus (dažniausiai jis yra skatinamas priedais), alus yra „užgazuojamas“, t. y. nenatūraliu būdu įgauna CO2, jis filtruojamas ir pasterizuojamas (prarandant daugelį alui būdingų naudingų medžiagų, kurios gydė mūsų protėvius ir lygino odą jų panelėms), spėju, kad į alų dedama ir skonio stipriklių, dažiklių ir t.t. Tad ką mes dabar geriame, turėtų labai skirtis nuo to senojo natūralaus, tikro alaus... Laukite tęsinio.
|
